Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- ATR nelaimių šimtmetis
- Tridento Bažnyčios susirinkimas. Katalikiškoji reforma
- Jėzuitiškasis Vilniaus universitetas
- Baroko architektūros sklaida
- Kasdienis žmonių gyvenimas luominėje visuomenėje. Bajorų demokratija
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Kasdienis žmonių gyvenimas luominėje visuomenėje. Bajorų demokratija
Vakarų Europa XVI–XVIII a. sukūrė absoliutines monarchijas, ūkinėje srityje atsisakė lažo ar natūrinės duoklės ir perėjo prie piniginės rentos. Šioje epochoje iš esmės išnyko dvarai kaip ekonominis elementas.
Lenkijoje ir Lietuvoje visuomeninė situacija buvo visai kitokia. Jau XVI a. pab. vakariečiai (Venecijos pasiuntinys Pjetras Duodas) pabrėžė: „Bajorai neturi jokių įstatymų, pažabojančių jų elgesį. Jie taip išnaudoja liaudį, ypač valstiečius, kad tepalieka jiems teisę kvėpuoti; tai daugiausia liečia lietuvių valstiečius, kuriems, nors ir užderėjus geram derliui, nelieka kuo maitinti savo neturtingų šeimų.“ XVIII a. pab. svetimšaliai, matydami didikų despotizmą ir „tikrosios tautos“ vergovę, piešė dar liūdnesnį visuomenės paveikslą. Priežastis – bendras visuomenės atsilikimas, „sarmatų ar beveik naujazelandiečių šiurkštumo ir prancūziško rafinuotumo mišinys“. Tokį socialinį paveikslą nupiešė žymus vokiečių gamtininkas Georgas Forsteris, 1784–1787 m. profesoriavęs Vilniaus universitete. Apie didikų kasdienybę galima sužinoti iš rezidencijų aplinkos. Tai, kad Lietuvos didikai gyveno Europos kasdienybės ritmu, liudija jų portretai. Pirmiausia iš jų galima pamatyti madų tendencijas – įdomiausia, kad jos nėra atsitiktinės. Kalvinistai Biržų Radvilos orientavosi į olandiškąją, o katalikai Nesvyžiaus Radvilos – į ispaniškąją ar prancūziškąją madą. Sunku pasakyti, ar šios mados pasiekė bent kiek platesnius bajorijos sluoksnius. Tikėtina, kad vidutinė bajorija ir toliau rengėsi įprastais „sarmatiškais“ drabužiais. Juo labiau kad tokią aprangą kartais vilkėdavo ir aristokratai Radvilos. Ši mada susiformavo ir dėl ištikimybės vietos tradicijoms, ir iš noro savo kasdienybės kultūrą priešpriešinti Vakarams.
Orientacija į elitinės Europos madas liudija, kad bent jau aukščiausiasis aristokratijos sluoksnis sugebėjo perimti Vakarų diduomenės manieras: užsisakinėjo valgius, prieskonius ir vyną iš Rygos bei Venecijos, laikėsi stalo etiketo – naudojosi peiliais ir šakutėmis. Kasdienybės dalimi tapo laikrodis ir lova (dar XVII a. ji buvo prabangos daiktu, laikomu ne kambaryje, o balkone – kad kaimynai matytų). Nors diduomenė išmoko rašyti laiškus, rašė dienoraščius ir memuarus, tačiau, regis, pagrindinis užsiėmimas tebebuvo kortos. Lietuvos ekonomikos paradoksas – per XVII–XVIII a. kortų gamyba buvo viena svarbiausių ūkio šakų. Didikų kasdienybės permainas nulemdavo kelionės į Vakarų šalis. Antai Boguslavas Radvila visą gyvenimą plačiai klajojo po savo rezidencijas, buvo išmaišęs ir Vakarų Europos šalis, o Paryžiuje, anot gražios legendos, įveikė ne vieną garsų fechtavimo meistrą.
XV–XVIII a. Lietuvos civilizacijos pažanga buvo pasiekta valstiečių darbu, pritaikius naujas žemės įdirbimo technologijas. Pažangos vaisiais pirmiausia naudojosi diduomenė. Neaišku, kokiu mastu civilizacijos pažanga pasiekė eilinių žmonių aplinką. Baroko epochoje Lietuvos valstiečiai veikiausiai gyveno labai primityviai (panašiai kaip ir pagonybės laikais) – tamsiose ir šaltose pirkiose, vilkėjo skurdžiais drabužiais, valgė paprastą maistą ir, aišku, neturėjo nei muilo, nei cukraus, kuris atsirado tik XIX amžiuje. Galime pasakyti tik vieną tikresnį dalyką: tuo metu svarbiausiu gėrimu tapo degtinė, nukonkuravusi midų ir alų. O dar XVI a. pab. amžininkai teigė: „Visa prastuomenė geria alų, nes vynas labai brangus […], tik turtingieji jo gali nusipirkti“. Degtinės išplitimui, matyt, turėjo reikšmės tai, kad padidėjus javų derlingumui ne viskas buvo skiriama sėklai ir valgiui. Antra vertus, degtinės įsigalėjimą nulėmė socialinio gyvenimo pokyčiai – išgertuvėmis baigdavosi dažnos bažnytinės šventės, įvairūs piniginiai sandėriai. Kiekvienas sandėris būdavo tvirtinamas magaryčiomis karčemose, todėl augant miestams apie turgaus aikštę steigdavosi karčemos. Prekyba degtine buvo pelninga, jai gaminti ir pardavinėti reikėjo valdovo leidimo. Leidimai dažniausiai buvo duodami bažnyčioms, vienuolynams, miestų gyventojams. Bažnyčia buvo viena svarbiausių degtinės gamintojų. Matyt, su šia epocha sietinas ir garsusis lietuviškas vaišingumas.
Eligijus Raila
